- žuvėdas
- 2 žuvė́das, -ė smob. (1), žuvė̃das (2) Ub 1. DŽ2 normanų žmogus. 2. NdŽ, KŽ, Bsg švedų tautos žmogus: Gyventojus jau skandijonimis, jau žuvėdais, jau žvejonimis vadina nu to, jog tenai pačiomis žuvimis minta S.Dauk. Vis gandinos kokiais žuvė́dais: ateisią iš marių, kris svietas kaip lapas Rdn. Kitą kartą čion žuvėdai (švedai) buvę, tai tą Joną (Šiaulių bažnyčios varpą) norėję išvežti į savo kraštą BsMtI153. Žuvėdų žemėje teip pat buvo neapvežamas [tabakas] S.Dauk. Tiejie jau žuvėdai kasė duobes, o iš tų duobių ėmė žemes ir toliaus nešdami pylė į aukštus kalnus DS69(Rs). Žuvė́dų karalius apvajavojo visą lenkų žemę JD1102. Nusišoviau žuvėdė̃lį, gavau juodbėrėlį JD633. Kai ant lauko sustojom, visus žuvėdus iškapojom LTR.
Dictionary of the Lithuanian Language.